Sōkondė kielėms ėr bruksizma gīdīms Klaipieduo

Gīdītuos odontuoluogs Laurs Smėlgevīčios api sōkondi ėr bruksizma:

Tēp jau sokorts tas pasaulis, ka niēka nier omžėna i vėskas laikou biegont dievas. Na ėšimtis ėr dontis.

„Noli equi dėntes inspicere donati“ – „duovėnuotam arkliou i dontis naveiz“. Vėsims poikē žėnuoms puosakis, katras atejė ėš žėluos senuovės, ka perkont arkli palei dontū nodėlėma bova sprėndama api anuo omžiu. Panašē ėr so žmuonimis, nuors īr i skėrtomu. Mes jug na arklē, i avėžas nie mūsa pagrindėnis maists, ta i dontis valgont mums nadėdlē jau dīln. Bet mūsa dontis jied kėta bieda – bruksizmos arba kitēp – dontū grėižėms. Ėr nuors babūnelės vėsumet liob sakītė, ka če diel kėrmėnū, pasėruoda, ni velnė... Pagrindėnė prėižastis – šioulaikėnis mūsa gīvenėma tėmps, ītompa i stresos. Vėskon ton mes miegėnam dontimis somaltė i mėltus... I tėkrā, pasėruoda, grėižont dontimis stresa hormuons grēčiau pasėšalėn ėš mūsa organizma.

Dejė, esont bruksizmou kėnt na tik mūsa dontis – dīln, trop, skīln, atsėrond paslonkoms. Tas pruocesos gal ėšprovokoutė i galvuos, spronda, apatėnė žondikaulė sānarė skausmus, migrena. Būn, ka žmuogos jautas ligo vėsa nakti dėrbės, vo po tuokiū „darbū“ kartās tēp sorakėn žondikaulius, ka sunkē i prasėžiuotė.

Problema dėdelė, bet iveikama. Vo ėš tėkrūju, aš tonkē sosėdoro so tou, ka gan sunkē pacijėntou iruodītė, ka ons grėiž dontimis a nervingā anus sokondinie, gal būtė i dėinuos laikė.

Laiko pastebiejos ėr pacijėntou pripažėnus bieda, gīdīms dažniausē būn daugiau profėlaktėnė puobūdė: apsaugėnės kapas, pavėiniu dontū atpluombavėms (dontėis atkūrėms plomba), gal būtė kėtū provokoujončiu faktuoriu, esončiu bornuo, pašalėnėms ėr pan. Ta nie ni dėdlē brongē, ni sodietingā... Bet ka bieda jau isėseniejosi, ka dontis nodėlė parpos i daugiau, va če jau prasėded „linksmībės“. Tonkē pacijėntou būn jautrė dontis, maists lend i tarpdončius, nie vėitas padarītė pavėinē protezavėma restauracėjē, kėnt estetėka, žmuogos atruoda žīmē vīriesnis, labiau ėšrīškie raukšlės i pan.

Tuokio atvejo mums i rēkalings sōkondė pakielėms, nodėlosiu dontū aukštė atkūrėms. Gīdīms ožjem namažā laika i rēkalau daug pastongū, nes rēk atkortė vėsus dontis. Gerā bėnt jau tėik, ka tuoboliejont pluombuoms mums nabrēk vėsū dontū protezoutė (apmautė vainėkelēs). Tēp dažniausē liob darītė onkstiau, vo dabā gal prarasta dontėis aukšti atkortė tėisiuog pluomboujont. Tēp i gīdīma kaina pasėdara draugėškesnė, i dontis tausojems, nes nabrēk anuo šlifoutė.

Nuors bruksizmos dėdlē paplėtės šēs laikās, bet api anon žėnuoma jau nu senū senuovės. Tonkē miegsto pacėtoutė Biblėjė, katruo, šnekont api pragara tomsībės i kėtas nagondas, na sīki pamėnieta: „Tėn būs verksmos ėr dontū grėižėms“. Reišk, bruksizmos nie naujuovė, vo biedū žmuonims kel jau tūkstončius metu. I ka pamėslėji, kuokė rimtoma ta toriejė būtė problema, ka net Švėntamė Raštė api anon ožsėmėn...Īr dā vėins

veiksnīs, katras dara stėprė ītaka dontū nosėdieviejėmou, bet tas jau ėšskėrtėnā šiū laikū bieda. Ta rūgštėis sokelts dontū audėniū chemėnis tėrpėms (eruozėjė). Senuovės žmuonis tuos problemas natoriejė. Ana atsėrada sīkio so „Coca-Cola“, kava, energėnēs gierėmās, čipsās i pan. Eruozėjės dėdlē tonkē pastebamas i toront skrondė refliuksa arba bulimėjės atvejēs. Tumet dontėis audėnē pasėdara dā labiau pažeidamė i nosėdieviejėms igaun vėsā kėtuoki pagreiti...